Penkiasdešimtmetis – tai amžius, kai moteris jau puikiausiai žino, kas jai tinka, o kas ne. Nebereikia bandyti įtikti madoms, kurios sukurtos dvidešimtmetėms, bet ir nereikia rengtis taip, lyg stilius būtų baigęsis kartu su jaunyste. Tiesą sakant, būtent po penkiasdešimties daugelis moterų atranda savo tikrąjį stilių – tą, kuris atspindi asmenybę, o ne bando ją paslėpti po nepatogiais ar netinkamais drabužiais. Suknelė šiuo atveju yra ideali priemonė – vienu judesiu ji gali ir pagražinti, ir pajauninti, ir suteikti pasitikėjimo, jei pasirinkta protingai.
Kirpimas svarbiau nei dydis ant etiketės
Pirmas dalykas, kurį verta pamiršti – skaičių ant etiketės. Daug svarbiau, kaip suknelė guli ant kūno, o ne koks ten įrašytas dydis. Po penkiasdešimties kūno formos keičiasi – atsiranda daugiau apimties per liemenį, kai kam pasikeičia pečių linija, kitiems – klubų proporcijos. Ir tai visiškai normalu.
Geriausiai atrodo suknelės su aiškiai apibrėžta talija arba bent jau su tokiu kirpimu, kuris sukuria talijos iliuziją – pavyzdžiui, A raidės formos silueto suknelės arba suknelės su diržu. Tiesios, „maišo“ formos suknelės, nors ir atrodo patogios, dažnai vizualiai prideda metų ir kilogramų, net jei realybėje to visai nėra. Verta vengti ir per daug aptemptų modelių, kurie akcentuoja kiekvieną raukšlelę – čia kalbame ne apie drovumą, o apie sveiką požiūrį į tai, kas iš tikrųjų atrodo gražiai.
Puikiai veikia ir suknelės su vertikaliomis linijomis ar detalėmis, kurios optiškai pailgina siluetą. Tai nereiškia, kad reikia rengtis vien juodai su dryželiais – tiesiog verta atkreipti dėmesį, kaip audinio raštas ar siūlės kerpa figūrą.
Spalvos, kurios grąžina veido švytėjimą
Su amžiumi oda natūraliai praranda dalį savo švytėjimo, todėl teisinga spalva gali pakeisti viską – net be makiažo. Klasikinė juoda, žinoma, visada atrodys elegantiškai, tačiau ji ne visada draugiška veido spalvai, ypač jei oda tapo blyškesnė ar pilkesnė. Verta eksperimentuoti su gilesniais, sodresniais atspalviais – vyno raudona, smaragdo žalia, tamsiai mėlyna ar net rausva pudros spalva prie veido dažnai atrodo daug maloniau nei šaltas juodas tonas.
Taip pat verta atkreipti dėmesį į spalvas, kurios harmonizuoja su plaukų spalva. Jei plaukai jau žilstelėję ar visai žili, šalti, ryškūs tonai – kaip elektros mėlyna ar ryškiai rožinė – gali suteikti veidui šviežumo, o pilki ar rusvi tonai dažnai priešingai – nublukina išvaizdą. Eksperimentai su spalva neturėtų kelti baimės – tiesiog verta pasimatuoti kelis variantus prie veidrodžio dienos šviesoje ir pažiūrėti, kuris atspalvis „pažadina“ veidą.
Audiniai, kurie krenta, o ne prigludę
Audinio kokybė – tai vienas iš tų dalykų, kuriuos dažnai nuvertiname, kol nepamatome, kaip skiriasi ta pati suknelė iš prasto ir kokybiško audinio. Natūralūs arba pusiau natūralūs audiniai – šilkas, viskozė, kokybiška vilna, medvilnė su nedideliu elastano priedu – krenta švelniomis linijomis ir neišduoda kiekvieno kūno netolygumo taip, kaip tai daro pigus poliesteris ar per daug tampri sintetika.
Verta ieškoti audinių, kurie turi šiek tiek svorio – tokie kaip krepas, sunkesnis šilkas ar viskozės mišiniai puikiai krenta ir atrodo prabangiai net be jokių papildomų detalių. Lengvi, plevenantys audiniai taip pat gerai tinka, ypač jei suknelė sukirpta su sluoksniais ar klostėmis, kurios sukuria judesį. Tuo tarpu blizgūs, standūs audiniai dažnai išryškina formas, kurių geriau nerodyti, todėl juos rinktis reikėtų atsargiai, nebent tai proginė suknelė ir norima kaip tik akcentuoti figūrą.
Rankovės – mažas, bet svarbus detalė
Rankos su amžiumi taip pat keičiasi, ir daugelis moterų po penkiasdešimties nebejaučia noro rodyti visiškai nuogas rankas, ypač jei oda praradusi elastingumą. Tai visai nereiškia, kad reikia rengtis su ilgomis rankovėmis ir vasarą – yra daug elegantiškų sprendimų.
Trijų ketvirčių rankovė yra vienas iš universaliausių pasirinkimų – ji dengia tą dalį rankos, kuri dažniausiai kelia nepasitikėjimą, o kartu neapsunkina siluetą karštu oru. Taip pat labai gerai atrodo lengvos, plevenančios rankovės iš permatomo audinio arba nėrinių, kurios suteikia lengvumo ir kartu maskuoja tai, ko nenorima rodyti. Jei suknelė be rankovių, visada galima papildyti ją plonu švarkeliu, boleru ar šaliu – tai ne tik praktiška, bet ir suteikia daugiau stiliaus sluoksniavimo galimybių.
Ilgis – kur baigiasi elegancija ir prasideda nepatogumas
Sijono ilgis – tema, kurioje daug moterų klysta į abi puses. Vienos bijo rodyti kojas ir renkasi per ilgus modelius, kurie vizualiai „nuriboja“ figūrą, kitos bando išlaikyti jaunystės iliuziją su per trumpais sijonais, kurie po penkiasdešimties dažnai atrodo ne taip, kaip norėtųsi.
Auksinis vidurys – suknelė iki kelio arba šiek tiek žemiau, ties blauzdos vidurio. Toks ilgis yra universalus, tinka beveik bet kokiai progai ir figūrai, ir svarbiausia – neišduoda amžiaus taip, kaip kartais mano. Midi ilgio suknelės pastaruoju metu tapo tikru išsigelbėjimu moterims po keturiasdešimties ir penkiasdešimties, nes jos elegantiškos, patogios ir tinka tiek darbui, tiek šventei, priklausomai nuo audinio ir detalių.
Maxi suknelės taip pat gali atrodyti nuostabiai, tačiau čia svarbu vengti per daug medžiagos apačioje – geriau rinktis modelius su akcentuota talija arba su skeltuku, kuris leidžia judėti laisvai ir nesukuria „palapinės“ efekto.
Detalės, kurios daro didelį skirtumą
Kartais viena maža detalė gali visiškai pakeisti suknelės charakterį. Iškirptė V formos yra viena palankiausių – ji vizualiai pailgina kaklą ir švelniai atitraukia dėmesį nuo srities, kuri su amžiumi dažnai tampa jautresnė. Apvalus dekoltė taip pat gerai atrodo, tačiau čia svarbu jo gylis – per giliai iškirpta suknelė gali priešingai, sukurti sunkesnį įspūdį.
Verta atkreipti dėmesį ir į smulkias detales – sagas, klostes, siuvinėjimą ar nėrinių intarpus. Tokios detalės suteikia suknelei charakterio be poreikio rinktis ryškias spalvas ar drąsius sprendimus. Tačiau čia irgi galioja saikas – per daug detalių vienoje suknelėje gali sukurti chaotišką įspūdį, todėl geriau rinktis vieną ryškią akcentą, o ne kelis vienu metu.
Kas tinka kokiai progai
Kasdienei suknelei puikiai tinka lengvi mišinio audiniai, patogus, bet stilingas kirpimas, galbūt su kišenėmis – jos ne tik praktiškos, bet ir vizualiai gerai atrodo, nes leidžia rankoms natūraliai atsipalaiduoti. Darbui geriausia rinktis suknelę su ryškesne talija, tamsesnių ar neutralesnių tonų, kuri lengvai derinama su švarkeliu ar batais su kulnu.
Proginėms situacijoms – vestuvėms, gimtadieniams, teatrui – verta drąsiau eksperimentuoti su audiniais ir spalvomis. Šilkas, aksomas, blizgesio detalės ar subtilus siuvinėjimas suteikia šventiškumo, o kartu tokia suknelė gali būti be galo elegantiška, jei laikomasi jau minėtų principų dėl kirpimo ir ilgio.
Kaip tai visgi susideda į vieną vaizdą
Jei reikėtų viską sudėti į vieną sakinį – ieškokite suknelės, kuri turi apibrėžtą taliją, krenta laisvai, bet ne beformiu maišu, dengia tas kūno vietas, kurios jums patiems kelia nepatogumo jausmą, ir yra tos spalvos, kuri prie jūsų veido, o ne tos, kuri madinga šiuo metu žurnaluose. Stilius po penkiasdešimties – tai nebe bandymas atrodyti jaunesnei, o gebėjimas atrodyti geriausiai savo amžiuje, ir tai yra visiškai kitoks, kur kas malonesnis tikslas.
Praktiškas patarimas pabaigai – prieš perkant naują suknelę, verta ją pasimatuoti su tais aksesuarais ir batais, su kuriais planuojate ją dėvėti, ir pasižiūrėti į save dienos šviesoje, o ne tik parduotuvės apšvietime. Taip pat neverta bijoti kreiptis pagalbos į siuvėją – kartais net brangi ir graži suknelė reikalauja nedidelio pritaikymo pagal figūrą, ir būtent tas nedidelis pakoregavimas dažnai lemia, ar suknelė atrodys tiesiog gerai, ar iš tiesų nuostabiai. Ir svarbiausia – rinkitės tai, kuo dėvint jaučiatės patogiai ir savimi pasitikinčiai, nes būtent tas vidinis komfortas visada matosi labiau nei bet kokia mados tendencija.
