Kai kelnės buvo skandalas, o ne stilius
Sunku patikėti, bet dar prieš šimtą metų moteris, pasirodžiusi viešumoje su kelnėmis, rizikavo ne tik reputacija, bet kai kuriose šalyse – ir laisve. Prancūzijoje iki pat 2013 metų oficialiai galiojo įstatymas, draudžiantis moterims dėvėti kelnes be specialaus policijos leidimo. Taip, tas įstatymas buvo visiškai pamirštas ir niekas jo nevykdė jau dešimtmečius, bet faktas lieka faktu – kelnės ant moteriškų kojų ilgą laiką buvo laikomos ne mados klausimu, o politiniu pareiškimu.
Šiandien situacija yra visiškai priešinga. Kelnės yra bene universaliausias moteriško garderob elemento, kuris tinka nuo ryto kavos iki vakaro susitikimo, nuo biuro iki paplūdimio. Bet kaip mes čia atėjome? Ši kelionė yra ilga, sudėtinga ir kupina įdomių posūkių – nuo cirkų ir vodevilių iki Pirmojo pasaulinio karo fabrikų, nuo Marlenos Dietrich provokacijų iki Katharine Hepburn atkaklaus stiliaus.
Pirmosios drąsuolės: cirkas, sportas ir karas
Jei ieškotume pirmųjų moterų, kurios viešai dėvėjo kelnes, rastume jas labai specifinėse vietose. Devynioliktame amžiuje cirkų akrobatės ir ekvilibristės dėvėjo tai, kas buvo vadinama „bloomers” – plačias kelnes, surištas ties kulkšnimis. Tai nebuvo mados pareiškimas, tai buvo grynai praktinis sprendimas: su sijonais ant trapecijos tiesiog neįmanoma dirbti.
Tuo pačiu metu dviračių sporto bumas Europoje ir Amerikoje privertė moteris susimąstyti apie patogumą. Važiuoti dviračiu su korsetais ir keliais sijonų sluoksniais buvo ne tik nepatogu, bet ir pavojinga. Amelia Bloomer, amerikiečių aktyvistė, 1851 metais pradėjo propaguoti savo vardu pavadintas kelnes kaip praktišką alternatyvą. Ji sulaukė tokios aštrios kritikos ir pašaipų, kad galiausiai pati atsisakė šios kovos, nors idėja liko.
Tikras lūžis atėjo su Pirmuoju pasauliniu karu. Kai vyrai išvyko į frontą, moterys užėmė jų vietas fabrikuose, gamyklose, ligoninėse. Dirbti su sijonais prie mašinų buvo ne tik nepatogu – tai buvo mirtinai pavojinga. Kelnės tapo darbo uniformos dalimi iš būtinybės, ne iš noro. Ir čia prasidėjo kažkas svarbaus: moterys pajuto, ką reiškia judėti laisvai. Grįžti prie ankstesnio gyvenimo po to buvo sunku.
Marlena Dietrich ir tai, ką reiškia dėvėti kostiumą
Jei reikėtų išrinkti vieną žmogų, kuris labiausiai prisidėjo prie kelnių įteisinimo moteriškame garderobe, daugelis mados istorikų rodytų į Marleną Dietrich. 1930 metais filmo „Mėlynasis angelas” žvaigždė pasirodė Berlyne su vyrišku kostiumu ir skrybėle. Fotografijos išplito po visą pasaulį. Reakcija buvo poliarizuota: viena pusė buvo šokiruota ir pasipiktinusi, kita – sužavėta.
Dietrich nesustojo. Ji dėvėjo kelnes viešumoje, interviu, net tada, kai buvo oficialiai uždrausta įvažiuoti į Prancūziją dėl „apsirengimo, žeidžiančio viešąją moralę”. Jai tai buvo ne tik stilius – tai buvo pozicija. Ji sąmoningai naudojo drabužius kaip priemonę kvestionuoti lyčių ribas.
Tuo pačiu metu Katharine Hepburn Holivude kariavo savo mūšį. Studijos vadovai bandė priversti ją dėvėti sijonus, paslėpdami jos kelnes nuo rūbinės. Ji tiesiog vaikščiojo po studiją su apatiniais, kol gavo kelnes atgal. Šis atkaklumas jai kainavo – ji kurį laiką buvo vadinama „nuodais kasoje” ir gauta mažiau vaidmenų. Bet ji nepasidavė, ir ilgainiui jos stilius tapo ikoniškas.
Antrasis pasaulinis karas: kai praktika tapo norma
Istorija kartojosi su dar didesniu intensyvumu Antrojo pasaulinio karo metu. Vėl moterys užėmė vyriškus darbus, vėl kelnės tapo būtinybe. Bet šį kartą procesas buvo greitesnis ir platesnio masto. Britų vyriausybė net leido moterims dėvėti kelnes kaip oficialią darbo aprangą, o JAV „Rosie the Riveter” – moteris su kelnėmis ir surištu plaukų raiščiu – tapo kultūriniu simboliu.
Įdomu tai, kad po karo situacija vėl bandė grįžti į „normalumą”. Christian Dior 1947 metais pristatė „New Look” – siaurus liemenis, platėjančius sijonus, grįžimą prie feminiškumo, kurį daugelis moterų jau buvo pamiršusios. Ir tai veikė – sijonai grįžo į madą. Bet kelnės jau nebeišnyko visiškai. Jos liko namų aplinkoje, laisvalaikio drabužiuose, sporto srityje.
Tai buvo svarbus momentas: kelnės tapo priimtinos tam tikruose kontekstuose. Tai buvo mažas, bet reikšmingas žingsnis.
Šeštieji ir septintieji dešimtmečiai: revoliucija su džinsais rankose
Jei reikėtų įvardinti vieną drabužio rūšį, kuri labiausiai demokratizavo kelnes, tai būtų džinsai. Levi Strauss iš pradžių gamino juos kalnakasybos darbininkams – tai buvo grynai vyriškas drabužis. Bet šeštajame dešimtmetyje kažkas pasikeitė. Jaunosios kartos moterys pradėjo dėvėti džinsus kaip maišto simbolį – prieš konservatyvius tėvus, prieš visuomenės lūkesčius, prieš visą послевоенный conformizmą.
Brigitte Bardot fotografuota su džinsais. Audrey Hepburn dėvėjo siauras juodas kelnes su baletiniais bateliais ir sukūrė vieną ikonišiausių stilių visoje mados istorijoje. Septintajame dešimtmetyje jau buvo sunku įsivaizduoti jaunimą be džinsų.
Tuo pačiu metu Yves Saint Laurent 1966 metais pristatė „Le Smoking” – moteriško kostiumu su kelnėmis, tiesiogiai pasiskolintą iš vyriško garderob. Tai buvo ne tik mados pareiškimas, tai buvo kultūrinis momentas. Moterys galėjo dėvėti kostiumą su kelnėmis ir atrodyti ne kaip persirengėlės, o kaip elegantiškos, modernios, galingos. „Le Smoking” tapo vienu labiausiai fotografuotų ir kopijuotų drabužių visoje mados istorijoje.
Aštuntieji ir devintieji: galios kelnės ir karjeros moteris
Aštuntajame dešimtmetyje moterys masiškai įžengė į darbo rinką – ne tik kaip sekretorės ar mokytojos, bet kaip vadovės, advokatės, politikės. Ir garderobas turėjo prisitaikyti. Gimė „power dressing” – galios apranga, kurios esmė buvo atrodyti rimtai, kompetentingai, lygiaverte su vyrais.
Platūs pečiai, tiesios kelnės, ryški spalva – tai buvo aštuntojo dešimtmečio karjeros moters uniforma. Giorgio Armani tapo šio stiliaus pranašu, sukurdamas kostiumus, kurie buvo vienu metu moteriški ir autoritetingi. Kelnės čia buvo ne tik drabužis – jos buvo ženklas, kad moteris yra rimta, kad ji čia dirbti, o ne dekoruoti biurą.
Devintajame dešimtmetyje viskas šiek tiek atsipalaidavo. Atsirado „mom jeans”, atsirado sportinis stilius, atsirado leggings kaip atskira kategorija. Kelnės tapo tiek įvairios, kad jau buvo sunku kalbėti apie jas kaip apie vieną dalyką. Buvo kelnės biurui, kelnės sporto salei, kelnės vakarėliui, kelnės namams. Kiekviena situacija turėjo savo variantą.
Kaip rinktis kelnes šiandien: praktinis vadovas moteriai, kuri nori atrodyti gerai
Šiandien kelnių pasirinkimas yra toks platus, kad gali sukelti tikrą galvos svaigimą. Todėl verta turėti keletą orientyrų, kurie padės nesuklysti.
Kūno proporcijos yra svarbesnės nei dydis. Tai galbūt svarbiausia taisyklė. Kelnės, kurios tinka vienai moteriai, gali visiškai netikti kitai – ne dėl svorio ar ūgio, o dėl proporcijų. Jei turite platesnį klubų tašką, tiesios arba šiek tiek platėjančios kelnės apačioje sukurs balansą. Jei turite ilgas kojas, galite sau leisti bet ką – nuo „cropped” iki platėjančių. Jei esate žemesnio ūgio, aukštas juosmuo ir siaura koja optiškai pailgins siluetą.
Audinys lemia viską. Tos pačios formos kelnės iš skirtingų audinių atrodys visiškai skirtingai. Šilkinės plačios kelnės – tai elegancija ir vakarinis stilius. Tos pačios formos kelnės iš medvilnės – tai laisvalaikis ir savaitgalis. Vilnonės tiesios kelnės – tai biuras ir rimtumas. Prieš pirkdamos, pagalvokite, kur dėvėsite, ir pasirinkite audinį pagal tai.
Tinkamas ilgis yra pusė sėkmės. Kelnės, kurios baigiasi ties blauzdos viduriu, gali optiškai sutrumpinti koją. Kelnės, kurios baigiasi ties kulkšnimi, yra universaliausias variantas. Kelnės, kurios šiek tiek siekia žemę, sukuria elegantiškiausią siluetą, bet reikalauja tinkamų batų. Jei perkate kelnes internetu, visada patikrinkite ilgį ir nesibijokite kreiptis į siuvėją – kelių centimetrų pakeitimas gali kardinaliai pakeisti išvaizdą.
Juosmens aukštis keičia viską. Aukštas juosmuo pailgina kojas ir sukuria smulkesnio liemens iliuziją. Žemas juosmuo – tai daugiau laisvalaikio, jaunystės, neformali nuotaika. Vidutinis juosmuo yra neutraliausias ir lengviausiai derinamas. Šiuo metu aukštas juosmuo yra labai populiarus, bet tai nereiškia, kad jis tinka visiems – jei turite trumpesnį liemenį, aukštas juosmuo gali sukurti nepatogų efektą.
Bazinės kelnės, kurias verta turėti: tamsios tiesios džinsai (tinka beveik visur), juodos kelnės su šiek tiek elastano (biurui ir vakarui), plačios kelnės neutralia spalva (šiuo metu labai aktualios), sportinės kelnės iš kokybiško audinio (ne tik sporto salei). Su šiais keturiais variantais galima sudaryti daugybę derinių.
Nuo skandalo iki kasdienybės: ką tai sako apie mus
Žvelgiant į šią istoriją iš šiandieninės perspektyvos, lengva pamanyti, kad viskas buvo neišvengiama – kad kelnės anksčiau ar vėliau turėjo tapti moteriško garderob dalimi, nes tai tiesiog logiškas ir praktiškas drabužis. Bet taip negalvoti. Kiekvienas žingsnis šioje kelionėje buvo kovos rezultatas. Kiekviena moteris, kuri ryžosi pasirodyti su kelnėmis tada, kai tai buvo draudžiama ar smerkiama, rizikavo kažkuo – reputacija, karjera, laisve, santykiais.
Marlena Dietrich, Katharine Hepburn, Yves Saint Laurent modeliai, šeštojo dešimtmečio studentės su džinsais – jos visos buvo dalis ilgo proceso, kurio rezultatą mes šiandien laikome savaime suprantamu. Kai ryte metate į krepšį kelnes ir nesusimąstote apie tai, jūs naudojatės laisve, kurią kažkas iškovojo.
Tai nereiškia, kad reikia kiekvieną rytą galvoti apie mados istoriją renkantis aprangą. Bet kartais verta prisiminti, kad drabužiai niekada nėra tik drabužiai. Jie visada atspindi tai, kas leidžiama, kas norma, kas galima – ir kas keičiasi, kai žmonės nusprendžia, kad normos gali būti kitokios. Kelnės ant moterų kojų yra vienas gražiausių to pavyzdžių.
