Kai batai turi sielą – ir tai nėra metafora
Yra tokių daiktų, kurie tiesiog išlaiko laiko išbandymą. Ne todėl, kad kažkas labai stengėsi juos išsaugoti, o todėl, kad jie patys savaime tokie geri, jog niekas nedrįsta jų atsisakyti. Espadrilės – kaip tik toks atvejis. Šie batai egzistuoja kelis šimtmečius, išgyveno daugybę madų bangų, du pasaulinius karus, sintetinių medžiagų revoliuciją ir vis tiek kiekvieną vasarą grįžta tarsi senas draugas, kuris žino, kad visada bus laukiamas.
Jei dar nesi espadrilių fanė – galbūt tiesiog nepasitaikė tinkamas porą. O gal pirmą kartą jas apsiavei ir kojos šiek tiek dūrė, nes džiuto padas nėra tas pats, kas sportbačių putplastis. Bet kai supranti, kaip jos veikia, kaip jas derinti ir kodėl jos iš tikrųjų yra viena išmintingiausių vasaros investicijų – grįžimo kelio nebėra.
Iš kalnų piemenų kojų – ant Paryžiaus podiumų
Espadrilių istorija prasideda ne madų savaitėse, o Pirėnų kalnuose – toje vietoje, kur Ispanija susitinka su Prancūzija. Manoma, kad šio tipo avalynė buvo naudojama jau XIV amžiuje Katalonijoje ir Aragono karalystėje. Žodis „espadrille” kilęs iš katalonų „espardenya”, o tas – iš „espart”, kas reiškia esparto žolę, iš kurios buvo pinami pirmieji padai.
Pradžioje tai buvo grynai utilitari avalynė – lengva, pigi, tinkama karštam klimatui. Ją avėjo valstiečiai, žvejai, kalnų piemenys. Ispanų pilietinio karo metu espadrilės buvo masiškai gaminamos respublikonų kariams – vėl gi dėl paprastos priežasties: jos buvo pigios ir greitai pagaminamos. Niekas tada negalvojo, kad po kelių dešimtmečių šie batai taps stiliaus simboliu.
Posūkis įvyko XX amžiaus viduryje, kai Prancūzijos Rivjera tapo turtingųjų ir garsiųjų poilsio vieta. Brigitte Bardot, Grace Kelly, vėliau – Lauren Hutton ir kitos ikoniškos moterys buvo fotografuojamos su espadrilėmis ant kojų. Staiga šie kuklūs batai įgijo glamūro aurą. Dizaineriai pradėjo eksperimentuoti – atsirado platformos, raišteliai aplink kulkšnis, spalvų ir raštų įvairovė. Espadrilė iš darbininkų bato virto stiliaus pareiškimu.
Kas iš tikrųjų sudaro tikrą espadrilę
Šiandien parduotuvėse galima rasti daug dalykų, vadinamų espadrilėmis, bet ne visi jie tokie iš tikrųjų. Tikrą espadrilę atpažinsi iš kelių dalykų – ir verta žinoti šį skirtumą, nes jis tiesiogiai veikia tiek patogumą, tiek ilgaamžiškumą.
Padas – tai svarbiausia. Tradicinis espadrilių padas yra pintas iš džiuto arba esparto žolės. Šis padas natūraliai „kvėpuoja”, yra lengvas ir turi savotišką tekstūrą, kuri neleidžia kojoms slysti. Sintetiniai analogai dažnai imituoja šią išvaizdą, bet elgiasi kitaip – labiau šildo, mažiau trunka ir neturi to charakteristingo jausmo po pėda.
Viršutinė dalis tradiciškai buvo gaminama iš drobės arba medvilnės. Šiandien naudojamos ir kitos medžiagos – džinsinis audinys, linas, oda, net nėriniai. Kiekviena iš jų suteikia batui skirtingą charakterį: drobė yra klasika ir tinka beveik visur, linas atrodo elegantiškiau, oda – tvirtesnė ir ilgiau tarnauja, bet mažiau vasariška.
Forma gali būti labai įvairi. Klasikinė espadrilė – tai balerinų tipo batas su plokščiu padu. Bet yra ir pleišto formos platformos (wedge espadrilles), kurios suteikia papildomų centimetrų ūgio, ir sandalų tipo modeliai su raišteliais, ir net uždari batai su espadrilių padu. Kiekvienas variantas tinka skirtingoms situacijoms ir kūno tipams.
Kaip rinkti espadriles – ir neapsirikti
Pirmas dalykas, kurį reikia suprasti: espadrilės dažnai atrodo mažesnės nei yra iš tikrųjų. Jei esi tarp dydžių – rinkis didesnį. Džiuto padas laikui bėgant šiek tiek prisitaiko prie pėdos formos, bet jei batas iš pradžių per mažas – jis neišsiplės taip, kaip odiniai batai.
Atkreipk dėmesį į pado storį ir kokybę. Geroje espadrilėje džiuto padas yra tvirtai susiūtas arba suklijuotas su viršutine dalimi – jokių atsiklijuojančių kraštų, jokių netvarkingų siūlių. Jei parduotuvėje matai, kad džiutas jau šiek tiek byrėja arba yra netolygiai supintas – praleisk šią porą.
Platforminės espadrilės – atskira tema. Jos suteikia ūgio ir atrodo labai efektingai, bet reikia žinoti, kad aukštesnė platforma reiškia mažesnį stabilumą. Jei dažnai vaikštai nelygiomis gatvėmis, akmenukais grįstais kiemais ar tiesiog esi linkusi sukti kulkšnis – rinkis žemesnę platformą arba klasikinį plokščią modelį. Trijų centimetrų platforma yra patogi kompromiso zona – ūgis yra, o kulkšnys saugios.
Raišteliai aplink kulkšnis atrodo romantiškai ir labai vasariškai, bet jei turi platesnes kulkšnis arba kojų venų problemų – gali būti, kad po kelių valandų vaikščiojimo raišteliai pradės spausti. Tokiu atveju rinkis modelius su elastine juostele arba tiesiog klasikines balerinų tipo espadriles.
Stilizavimo menas: su kuo dėvėti espadriles
Espadrilių grožis – jų universalumas. Jos gali būti tiek kasdienis, tiek šventinis pasirinkimas, priklausomai nuo to, kaip jas suderini.
Klasikinė kombinacija – tai baltos arba smėlio spalvos espadrilės su džinsais ir dryžuotu marinierės stiliaus megztinuku. Tai tiesiog veikia visada. Prancūziška, lengva, nerūpestinga. Jei nori šiek tiek pakeisti – pakeisk džinsus į linines kelnes arba plačias palazzo kelnės. Rezultatas bus kitoks, bet taip pat puikus.
Su suknelėmis ir sijonais espadrilės atrodo ypač gerai. Gėlėta midi suknelė ir plokščios espadrilės – tai vasaros estetikos kvintesencija. Svarbu tik proporcijos: labai ilgas sijonas su plokščiomis espadrilėmis gali vizualiai „nukirpti” kojas, tad tokiu atveju geriau rinktis platforminį modelį arba pakelti sijono ilgį iki blauzdų vidurio.
Spalvų derinimas – čia galima eksperimentuoti. Neutralios spalvos espadrilės (balta, smėlio, džiuto natūrali spalva) dera su viskuo. Ryškių spalvų arba raštų espadrilės – tai akcentas, todėl likusį aprangos ansamblį geriau laikyti santūresnį. Jei turi raudonas espadriles – leisk joms kalbėti. Paprastos baltos kelnės ir balti marškiniai su raudonomis espadrilėmis atrodo labai elegantiškai ir ryžtingai.
Biuro aplinkoje espadrilės taip pat gali veikti – jei biuro kultūra leidžia. Lininis kostiumas (švarkas ir kelnės) su smėlio spalvos espadrilėmis atrodo profesionaliai ir tuo pačiu lengvai. Tai puikus variantas karštoms vasaros dienoms, kai nori atrodyti tvarkingai, bet nekenčia uždarų batų.
Priežiūra: kaip išlaikyti espadriles gražias ilgiau
Espadrilių silpnoji vieta – drėgmė. Džiutas ir vanduo nėra geriausi draugai. Jei espadrilės stipriai permirks, džiutas gali pradėti irti, o spalvos – blyškti. Tai nereiškia, kad reikia jų bijoti kaip ugnies, bet kelios taisyklės padės išlaikyti jas gražias ilgiau.
Pirma – nešiok jas lietingomis dienomis tik tada, kai tikrai reikia. Jei oras neaiškus, geriau pasirink kitą avalynę. Antra – jei espadrilės vis tiek sudrėko, leisk joms išdžiūti natūraliai, toli nuo tiesioginių šilumos šaltinių (radiatorių, saulės spindulių). Karštas oras gali deformuoti džiutą ir sutraukti viršutinę dalį.
Drobinę arba medvilninę viršutinę dalį galima atsargiai valyti drėgnu šepetėliu su švelniu muilu. Nesiųsk espadrilių į skalbimo mašiną – net jei kažkur skaitei, kad tai įmanoma. Teoriškai gal ir išgyvens, bet praktiškai rizika per didelė.
Džiuto padą galima apsaugoti specialiu impregnavimo purškalu, kuris sukuria apsauginę plėvelę nuo drėgmės. Tai ypač rekomenduojama, jei planuoji dažnai vaikščioti lauke arba keliauti į drėgnesnius kraštus. Toks purškiklis nepadaro batų visiškai atsparius vandeniui, bet suteikia papildomą apsaugą.
Saugok espadriles ne plastikinėse dėžėse, o audinio maišeliuose arba tiesiog atvirose lentynose – džiutas turi „kvėpuoti”. Jei laikysi sandariai uždarytoje dėžėje, gali atsirasti pelėsio kvapas.
Tvarumo aspektas: kodėl espadrilės yra protingas pasirinkimas
Šiandien, kai vis daugiau žmonių galvoja apie tai, ką perka ir iš ko tai pagaminta, espadrilės atsiduria gana patogioje pozicijoje. Tradicinės espadrilės gaminamos iš natūralių medžiagų – džiuto, esparto žolės, drobės, medvilnės. Tai atsinaujinantys ištekliai, kurie biologiškai suyra daug greičiau nei sintetiniai analogai.
Žinoma, ne visos espadrilės vienodai tvariai pagamintos. Pigios masinio gamybos versijos dažnai naudoja sintetinį džiuto imitaciją ir klijus, kurie nėra ekologiški. Jei tvarumas tau svarbus – ieškok prekių ženklų, kurie aiškiai nurodo medžiagų kilmę ir gamybos sąlygas.
Ispanijoje ir Prancūzijoje vis dar veikia tradiciniai espadrilių gamintojai, kurių receptūra nepasikeitė per šimtmečius. Tokie batai kainuoja daugiau, bet tarnauja ilgiau ir turi tikrą istoriją už savęs. Tai vienas tų atvejų, kai „pirkti mažiau, bet geriau” tikrai veikia.
Be to, espadrilės yra lengvos – tai reiškia mažesnes transportavimo emisijas. Skamba kaip smulkmena, bet kai galvoji apie tai, kiek avalynės pasaulyje pervežama kiekvieną dieną – net ir tokie maži dalykai sudeda.
Vasara, kurią verta apsiaut teisingai
Espadrilės nėra stebuklingi batai, kurie išspręs visas problemas. Jos nepritaikytos ilgoms žygiams, jos nemėgsta lietaus, ir jos tikrai nėra tinkamas pasirinkimas, jei reikia daug vaikščioti nelygiomis gatvėmis su sunkiais krepšiais. Bet tai ir nėra jų paskirtis.
Espadrilių paskirtis – suteikti tai lengvo, nerūpestingo jausmo, kuris kažkodėl labai sunkiai pasiekiamas su kitokia avalyne. Kai apsiavi espadriles, kažkas pasikeičia – gal eisena, gal nuotaika, gal tiesiog mintis, kad šiandien bus gera diena. Tai skamba romantiška, bet bet kuri moteris, kuri turi savo mėgstamą porą, patvirtins: yra kažkas tokio šiuose batuose.
Jei dar neturi espadrilių – šią vasarą yra puiki proga pradėti. Pradėk nuo klasikos: neutralios spalvos, plokščias arba žemas padas, drobinė viršutinė dalis. Tai bus universaliausia pora, kuri ders su dauguma drabužių ir kurią galėsi dėvėti daugybę vasarų. O kai suprasi, kaip jos veikia ir kaip jautiesi su jomis – tada galėsi eksperimentuoti su platformomis, spalvomis ir raišteliais.
Ispanijos kalnų piemenys tikrai negalvojo, kad jų praktiška avalynė kada nors taps vasaros stiliaus simboliu. Bet galbūt tai ir yra geriausių dalykų savybė – jie nestengiasi būti kuo nors daugiau nei yra, ir būtent todėl tampa viskuo.
